02/15/2008
 

Mokykite vaiką drausmės su meile...

Geras auklėjimas yra antras svarbus dalykas, kurio mokai savo vaiką. Pirmas yra meilė. Pirminė žodžio „disciplina“ reikšmė yra „mokymas“, o ne „bausmė“. Šio mokymo tikslas – vaiko savikontrolė, kad padėtum jam įsisąmoninti teiginius: „dabar reikia liautis“, „galiu tai padaryti pats”.

 Ketverių ar penkerių metų vaikas, žinantis, ką jam galima daryti, o ko ne, jaučiasi saugus. Jis supranta, kad sugeba save kontroliuoti, ir tuo didžiuojasi. Nemokantis kontroliuoti savo elgesio vaikas yra sudirgęs, jis tarsi beviltiškai laukia, kada jį kas sudrausmins: „Ne! Liaukis!“ Selma Fraiberg knygoje „Magiški metai“ rašo, kad vaikas, kurio nemokai tinkamai elgtis, jaučiasi nemylimas. Kaip Tu, vienas iš tėvų, gali vaiką šito išmokyti? Ogi paaiškindamas vaikui žodžiais arba veiksmais: „Kiekvieną kartą, kai Tu blogai elgsiesi, aš turėsiu Tave sustabdyti. Kartosiu Tau tol, kol pats susiprasi tai padaryti“. 

Mušimas – ne išeitis 

Toks auklėjimo būdas šiais laikais nepripažįstamas. Mušimas nėra vertas pagarbos. Vaikas retai pasimoko iš fizinio smurto, o jeigu jau ko ir pasimoko, tai tik nuslėpti savo jausmus ir pyktį. Aiškiau negu aišku, kad šitaip auklėjamas vaikas Tau atkeršys, savo pyktį išliedamas vėliau. Selma Fraiberg savo knygoje rašo: „Gyvename visuomenėje, kurioje pilna smurto. Mokydami vaikus, kad smurtu galima išspręsti nesusipratimus, mes, tėvai, peršame jiems mintį, kad smurtas yra gyvenimo būdas“. Argi mes šito norime? Be to, atpildo už fizines bausmes iš vaikų nesusilauksime tik tol, kol būsime už juos didesni ir vikresni.

 Kaip ten bebūtų, dauguma augdami patyrėme smurtą. Todėl ir mums, praradus savitvardą, sunku nesiimti fizinės bausmės. Mano mama paprastai mus mušdavo maža vytele, kurią patys turėdavome išsilaužti iš krūmo. Kai man nuo jos kliūdavo, kiekvieną kartą verkdavome abu. Mums abiem tai buvo trauma. Prisiekinėjau, kad niekada taip nesielgsiu su savo vaikais. O vis dėlto, kai jie buvo itin „nemandagūs“, neretai kildavo pagunda imtis prievartos.

 Dažnai pasitaiko, kad matydami savo vaiką netinkamai elgiantis jaudinamės, prarandame savitvardą, perdėtai reaguojame.

 Ar tai yra mūsų tikslas? Mano penkiametis vaikaitis neseniai pasakė savo mamai (kitaip sakant, mano nesitvardančiai dukteriai): „Mamyte, geriau pasikalbėkime, kai Tu nurimsi“.

  Kai vaikas praranda savitvardą ir reikia jį sudrausminti, labai svarbu, kad tėvai išliktų ramūs, susivaldytų ir visada atmintų, kad jų tikslas yra pamokyti vaiką, o ne jį nubausti.

Mokykime drausmės žingsnis po žingsnio

 Tėvams sunku išmokyti vaiką drausmės. Sudėtinga, visą dieną praleidžiant darbe, išmokyti vaiką suprasti, ką jam galima daryti, o ko ne. Daugelis tėvų, kurie būna namuose, mano, kad geriau žodžiais „reguliuoti“ vaiko elgesį, užuot iš anksto nustatyti taisykles ir reikalauti jų laikytis. Galbūt jie nenori konflikto, kurio neįmanoma išvengti iš anksto nusprendus, kaip vaikas turi elgtis. Mokyti drausmės yra ypač sunku, kai tėvams tai kelia stresą. Kai jauti, kad nesitvardai, kad pyksti ant savo vaiko, tai siaubinga. Kaip tada spręsti drausmės klausimą? Štai keletas patarimų.

Pravartu iš anksto susitarti su vaiku, dėl ko jis gali su Tavimi ginčytis, o dėl ko ne. Pavyzdžiui, vaiko saugumas – neginčijamas klausimas. Jeigu jau taip susitarėte, tada lengva nustatyti taisykles ir pasekmes, jei vaikas nesilaiko taisyklių. Reikia būti ryžtingam.

Jeigu kalbėsime apie dalykus, dėl kurių galima ginčytis, – reikalauk iš vaiko esminių dalykų. Nuolat sakydama „ne“ sumenkinsi tai, ko iš jo reikalauji. Užuot paklausius mamos, vaikui bus įdomu stebėti, kaip ji jaudinasi ir kenčia dėl to, ką jis padarė.

Būk rami, tačiau nenusileisk. Jeigu gali, būk principinga. Jeigu ne, nekartok vis to paties.

Kai vaikas nesivaldo ir reikia jį sudrausminti, pabandyk įveikti susidariusią situaciją jį ignoruodama.

Kai tik įvyks lūžis, tuoj pat abu susėskite ir vėl tapkite vienas kitam artimi. Paaiškink jam, kodėl taip pasielgei. Pakartok žodžius: „kol pats nesugebėsi susitvarkyti“. Patark, kaip jis turėtų elgtis, kad jam pasisektų. Haimas Ginottas pataria mokyti vaiką jaustis iš dalies atsakingą už savo veiksmus jau trečiais jo gyvenimo metais: „Aš pykstu, kai Tu taip elgiesi. Nenoriu pykti ant Tavęs. Gal žinai, kaip aš galėčiau Tau padėti, kad šito nedarytum, kol dar nieko bloga neatsitiko?“ Jeigu vaikas turi kokią idėją, būtinai ją išbandyk ir pagirk, jeigu sumanymas buvo veiksmingas. 

Taip pat pravartu pamąstyti, ką slepia vaiko elgesys, kai jis vis kartojasi. Įsiklausyk, ką vaikas kalba. Kai kuriais atvejais vaiko elgesys yra normalus. Pavyzdžiui, 4–5 metų vaikai mėgsta meluoti ir prie ko nors sėlinti. Melavimas atspindi neįgyvendintus vaiko troškimus. Sėlindamas vaikas parodo, kad jis nori būti „tas“ asmuo, iš kurio kėsinamasi ką pavogti. Vis dėl to perprasti vaiko mąstymą nereiškia, kad nebėra reikalo mokyti jį deramai elgtis. Tik žinodama, ką iš tiesų slepia vaiko elgesys, Tu gali lengviau išlaikyti pusiausvyrą, išvengti audringos reakcijos. Dar daugiau: teisinga jo elgesio interpretacija jam gali būti veiksmingesnė bausmė už bet kokį kitą būdą jį sudrausminti. „Žinau, kad Tu norėtum, jog tai būtų tiesa. Ir aš norėčiau, kad taip būtų. Tačiau mudu abu geriau žinome, kaip yra iš tikrųjų“. 

Kai jau viskas baigiasi, pasverk teigiamus ir neigiamus dalykus: „Kokia palaima, kad jau viskas baigėsi, kad vėl galime būti kartu. Man baisiai nepatinka ant Tavęs pykti“.

Visų pirma atmink, kad Tavo elgesys gali būti vaikui pavyzdys, kaip reikia susitvardyti. Tai didžiulė atsakomybė.